Apie ką gi rašysime šį kart - o gi apie tai, kas ir taip visiems akivaizdu - kas bemaž visi žmonės slepiasi po kaukėmis. 

Sunku iš karto pasakyti kodėl taip yra. Nors teoriškai, kiekvienas gali būti susigalvojęs savo priežasčių, realybė tokia, kad tokia jau žmogaus psichologija. Ir reikia pripažinti, kad vieni žmonės psichologiškai tvirtesni, kai kiti tuo tarpu trapesni ir dėl to kaukės taip pat būna skirtingo stiprumo bei tipo. 

Kalbant apie psichologiją detaliau, viskas prasideda nuo noro įtikti bei patikti žmonėms. Vieni jautresni šiuo klausimu, kiti atsparesni. Yra ir tokių, kurie demonstruos, kad visiškai ignoruoja kitų nuomonę ir visai nenorėtų patikti kitiems. Toks demonstravimas taip pat nėra visiškai natūralus, ir tai tik savęs pateikimo forma, kuria taip pat bandoma padaryti įspūdį kitiems - tai yra patikti. 

Tik visiškai nesocialus žmogus nesistengtų sudaryti apie savo norimo įspūdžio, kas galėtų reikšti, kad jam nerupi kitų nuomonė apie jį, tačiau realiai, tokių yra labai retai, arba tai iš dalies psichinis sutrikimas kas daugeliu atvejų labiau tikėtina. 

Tačiau yra daugybė normalių žmonių, kurie ganėtinai atsparūs kitų nuomonei (daugumos), jei turi keletą artimų žmonių, kurių nuomonė apie jį yra teigiama, tuomet daugumos nuomonė gali ir nebūti tokia reikšminga. Tokiu atveju žmogaus kaukė būna gerokai "mažesnė", nei tų žmonių, kurie yra itin jautrūs aplinkinių reakcijai bei nuomonei. 

Mes nebijome rašyti apie viską. Tačiau svarbu ne tai apie ką mes nebijome rašyti, o dar svarbiau - apie ką Jūs nebijote skaityti. Čia, žinoma, pamąstymui, o jei rimtas, tai niekas nėra taip labai svarbu kaip kad mes įsivaizduojame...

Kažkiek svarbu tik žinoti, jog nesame nei avių, nei zebrų banda, esame žmonės, turime galvą, rankas ir kojas, patys galime pasirinkti kur eiti ir ką daryti. Nes laisvė veiksmams yra svarbiausias dalykas, o rašymas yra viena geriausių tos laisvės išraiškos formų, to reikėtų ir nepamiršti. 

Aišku, lengva pasakyti: nepamiršti, tačiau užmarštis yra tik vienas nedaugelio užtikrintų dalykų. Viskas vėliau ar anksčiau nueina į užmarštį ir prasideda iš naujo, tad užmiršimas yra toks pats natūralus kaip ir pati žmogaus prigimtis. Na ką gi, nieko nepadarysi, kai užmiršime - ir vėl viską pradėsime iš naujo...