2021-ieji metai, nelengvi ekonomistams ir finansų ekspertams. Po Covid-19 paplitimo ir bandymų virusą suvaldyti, visų valstybių ekonomikos atsidūrė šoko būsenoje. Žinoma, buvo imtasi dirbtinio gaivinimo, po kurio, neišvengiamai vėl buvo įkvėpta gyvybės į valstybių ūkius ir finansų rinkas.
Išsipūtė kainos. Tai pirmasis etapas. Kainos didėjo beveik visur - žaliavos, maistas, buitinė technika, automobiliai, statybinės medžiagos, nekilnojamasis turtas. Faktiškai visos kainos persikėlė į kitą lygį, nepaisant to, kad oficiali infliacija Lietuvoje šiuo metu tik nežymiai viršija 5 proc., o visos euro zonos infliacija siekia tik 3 proc., paklausus bent kurio gyventojų, kokį jis jaučia kainų padidėjimą, turbūt dauguma nurodys dviženklius skaičius.
Bet šį kartą ne apie statistikos tikslumą, o apie situacijos problematiškumą. Pinigų rinkoje daug, o tas išpūtė nekilnojamo turto bei akcijų kainas, taip pat neleido kristi obligacijų kainoms.
Palūkaninės investicijos tepalieka labai mažai galimo uždarbio, o viso kito turto kainos išpūstos. Kalbant apie palūkanines investicijas, dar reikėtų nepamiršti infliacijos - įvertinant realią infliaciją, palūkaninių investicijų grąža yra neigiama.
Investicijų rinka itin problematiška, nes išsipūtęs kainų burbulas vėliau ar anksčiau turėtų subliūkšti, ir lauktina, kad tas įvyks, kai pagrindiniai pasaulio centriniai bankai didins palūkanų normas. Kol kas sunku įvardinti kada tai realiai įvyks, bet galima įsivaizduoti pasekmes.
Sprendimai sudėtingi ir su įmonių finansais: ar daryti įsigyjimą? O gal geriau parduoti šlubuojantį padalinį? Kiek šiais metais verta investuoti lėšų, o kokį turėti rezervą? Koks yra optimalus finansinio sverto lygis?
Tai sudėtingi verslo finansų klausimai, ir norint rasti šiuos atsakymus dažnai reikalinga profesionali finansinė konsultacija.
Net ir turint savo nuomonę, dažnai pravartu išklausyti kito eksperto požiūrį, ir pasidalinti nuomonėmis. Kartais į situaciją galima pažiūrėti visai kitu kampu ir rasti geresnį finansinį sprendimą.

Žmonės, neturintys tikslo, gyvena vadovaudamiesi tokiais principais, kurie neskatina tobulėti, bet sukurti išsisukti nuo rimtesnių siekių: „šiek tiek to, kas blogai, man nekenkia". Kas turi tikslą, tam viskas kartu turi reikšmę, taip pat ir kiekviena atskira detalė bendrame kontekste.
Dauguma mokymų prasideda ir baigiasi tikslu. Kodėl dauguma žmonių susiduria su finansinėmis problemomis? Todėl, kad jie neturi tikslo. Neturėdami tikslo, jie nežino kaip su pinigais elgtis, ir tiesiog juos spontaniškai leidžia. Žinoma, tokiu būdu greitai įkrentama į finansinę duobę, iš kurios išlipti daug sunkiau nei jos išvengti dar esant žemės paviršiuje...
Nuo tos akimirkos, kai jūs turėsite tikslą, viskas taps svarbu. Vis­kas, ką darysite, arba jus ves prie šio tikslo, arba nuo jo nuto­lins. Neutralios padėties nėra.
Taigi, sąmoningas sprendimas yra būtina sąly­ga. Kas sako „aš galiu apsispręsti vėliau", tas apgaudinėja save. Jei­gu jūs dabar nepriimsite jokio sprendimo, vadinasi, jau apsisprendėte. Jūs nusprendėte, jog norite, kad viskas liktų taip, kaip yra, ir niekas nepasikeistų. Jūs nusprendėte ir toliau tolti nuo savo tikslo.
Taigi, nepamirškite išsikelti teisingų tikslų, ir jų siekti su didele kantrybe!

Kaip sakoma, kaip tik nauja valdžia, taip nauji mokesčiai, o Lietuvoje ir nauja pensijų sistema.

O dažni pokyčiai šiai sistemai tikrai nekelia jokios pasitikėjimo. O kaip gali kilti noras dalyvauti sistemoje 30 ar 40 metų, jei ji nekelia pasitikėjimo. O kaip ji gali kelti pasitikėjimą, jei po kelių ji vėl gali būti apversta aukštyn kojomis. Ir taip užburtas ratas...

Žinoma, viską galima tobulinti. Kaip kad pastebimai kas keli metai patobulėja kompiuteriai ir automobiliai (neskaitant fakto, kad seniau pastarieji buvo patvaresni), taip pat tobulinti ir klaidas taisyti galima ir reikia ir visose administracinėse sistemose.

Jei kažkas ima per didelius mokesčius - tai žinoma, galima tuos mokesčius riboti, kaip kad jie yra ribojami ir dabar. Jei kažkurios taisyklės apeinamos, tai reikia tas spragas užkamšyti visomis įmanomomis priemonėmis. Vis tik, automobilis ir kompiuteris paprastai nekuriamas iš naujo - visuomet tobulinamos esamos ir laiko patikrintos sistemos. Kaip sakoma dviračio neišrasi. O jei kokį ir išrasi, tai rato tikrai neišrasi.

Bet kokiu atveju, investavimas ir rūpinimais pensijų fondais svarbu, ir nors ne kiekvienas supranta ką daro, tai bent jau kažką ta linkme daro.

Šį kart norėtųsi parašyti apie automobilių parkavimo problemas. Kai kuriuose rajonuose, jos atrodo tiesiog neišprendžiamos, o gal niekas ir nenori jų spręsti - tiesiog sunku suvokti susidariusią situaciją. 

Kai kuriuose rajonuose reikia sukti daugelį ratų iki atrandant tinkamą vietelę parkavimui. Taip sovietiniu laikotarpiu buvo kur kas automobilių ir viskas buvo suprojektuotai ne taip kaip reikėtų. Bet net ir daugelyje naujų rajonų išlieka ta pati problema. Teisybė, kad vietos yra ribotai, tačiau kam gyventi taip suspaustai, kad nebėra vietos?

Nejaugi mūsų miesto galvoms realios gyventojų problemos neberūpi? Visiems rūpi tik pasipildyti savo kišenes, o policijai susirinkti ne vietoj pastatyto automobilio baudas. Žmonės baudžiami už smulkmenas, o kad visur daug didesnė netvarka - kad netvarka sistemoje - niekam nerūpi. Arba tiem kam rūpi tie nepajėgūs tos sistemos keisti, o tie kas pajėgų, užsiėmę savo kišenių kimšimu, užuot kad susidomėję viešomis ir pagrindinėmis problemomis.

Apie ką gi rašysime šį kart - o gi apie tai, kas ir taip visiems akivaizdu - kas bemaž visi žmonės slepiasi po kaukėmis. 

Sunku iš karto pasakyti kodėl taip yra. Nors teoriškai, kiekvienas gali būti susigalvojęs savo priežasčių, realybė tokia, kad tokia jau žmogaus psichologija. Ir reikia pripažinti, kad vieni žmonės psichologiškai tvirtesni, kai kiti tuo tarpu trapesni ir dėl to kaukės taip pat būna skirtingo stiprumo bei tipo. 

Kalbant apie psichologiją detaliau, viskas prasideda nuo noro įtikti bei patikti žmonėms. Vieni jautresni šiuo klausimu, kiti atsparesni. Yra ir tokių, kurie demonstruos, kad visiškai ignoruoja kitų nuomonę ir visai nenorėtų patikti kitiems. Toks demonstravimas taip pat nėra visiškai natūralus, ir tai tik savęs pateikimo forma, kuria taip pat bandoma padaryti įspūdį kitiems - tai yra patikti. 

Tik visiškai nesocialus žmogus nesistengtų sudaryti apie savo norimo įspūdžio, kas galėtų reikšti, kad jam nerupi kitų nuomonė apie jį, tačiau realiai, tokių yra labai retai, arba tai iš dalies psichinis sutrikimas kas daugeliu atvejų labiau tikėtina. 

Tačiau yra daugybė normalių žmonių, kurie ganėtinai atsparūs kitų nuomonei (daugumos), jei turi keletą artimų žmonių, kurių nuomonė apie jį yra teigiama, tuomet daugumos nuomonė gali ir nebūti tokia reikšminga. Tokiu atveju žmogaus kaukė būna gerokai "mažesnė", nei tų žmonių, kurie yra itin jautrūs aplinkinių reakcijai bei nuomonei. 

Mes nebijome rašyti apie viską. Tačiau svarbu ne tai apie ką mes nebijome rašyti, o dar svarbiau - apie ką Jūs nebijote skaityti. Čia, žinoma, pamąstymui, o jei rimtas, tai niekas nėra taip labai svarbu kaip kad mes įsivaizduojame...

Kažkiek svarbu tik žinoti, jog nesame nei avių, nei zebrų banda, esame žmonės, turime galvą, rankas ir kojas, patys galime pasirinkti kur eiti ir ką daryti. Nes laisvė veiksmams yra svarbiausias dalykas, o rašymas yra viena geriausių tos laisvės išraiškos formų, to reikėtų ir nepamiršti. 

Aišku, lengva pasakyti: nepamiršti, tačiau užmarštis yra tik vienas nedaugelio užtikrintų dalykų. Viskas vėliau ar anksčiau nueina į užmarštį ir prasideda iš naujo, tad užmiršimas yra toks pats natūralus kaip ir pati žmogaus prigimtis. Na ką gi, nieko nepadarysi, kai užmiršime - ir vėl viską pradėsime iš naujo...